Pedagogų asociacijos nepritaria Mokytojų rūmams: nereikia naujos biurokratinės struktūros
Pedagogų asociacijos pabrėžia, kad pati idėja stiprinti mokytojų profesinę savivaldą, profesinį balsą, autonomiją ir mokytojų dalyvavimą priimant švietimo sprendimus yra svarbi ir palaikytina. Tačiau, LPAVT nuomone, siūlomas modelis kelia esminių klausimų, į kuriuos būtina atsakyti prieš priimant sprendimą dėl naujos institucijos steigimo.
9/15/20262 min read
Dalijamės svarbiausiomis įžvalgomis ir pirmiausia norime pabrėžti, kad pritariame pačiai idėjai stiprinti mokytojų profesinę savivaldą, profesinį balsą, autonomiją ir mokytojų dalyvavimą priimant švietimo sprendimus. Tačiau šiuo metu siūlomas Mokytojų rūmų modelis kelia esminių klausimų, į kuriuos, mūsų nuomone, būtina atsakyti prieš priimant sprendimą.
Pirmas – privalomos narystės ir privalomo mokesčio klausimas. Projekte narystė Rūmuose tiesiogiai siejama su teise dirbti mokytoju, o nario mokestis būtų privalomas, tačiau jo maksimali riba nenurodoma. Manome, kad tokio reguliavimo būtinybė, proporcingumas ir konkreti nauda mokytojui turi būti labai aiškiai pagrįsti.
Antras – siūloma pernelyg didelė galių koncentracija vienoje institucijoje. Rūmai būtų ne tik mokytojų atstovas, bet kartu dalyvautų profesinės etikos priežiūroje, profesinio tobulėjimo ir karjeros sistemoje, atestacijoje bei kvalifikacinių kategorijų suteikimo, keitimo ar panaikinimo procesuose. Tokia kompetencijų apimtis reikalauja ypač aiškių nepriklausomumo, atskaitomybės ir mokytojo teisių apsaugos mechanizmų. Kadangi šias funkcijas dabar vykdo kitos institucijos, neaišku, kaip būtų užtikrintas sklandus funkcijų perdavimas.
Trečias – dalykinių mokytojų asociacijų vaidmens išsaugojimas. Lietuvos pedagogų asociacijos dešimtmečius telkia profesines bendruomenes, kaupia ekspertinę patirtį ir atstovauja konkrečių mokomųjų dalykų mokytojams. Todėl mums svarbu, kad Mokytojų rūmų atsiradimas šio vaidmens nesusilpnintų. Projekte numatomas perėjimas nuo tiesioginio asociacijų dalyvavimo kuriant mokomojo dalyko turinį ir sprendžiant kvalifikacijos bei kitus klausimus prie daugiausia tik prie pasiūlymų teikimo funkcijos. Tai visiškai neatitinka asociacijų lūkesčių.
Ketvirtas – atstovavimo principas. Rūmų delegatų rinkimas pirmiausia teritoriniu principu neužtikrina, kad aukščiausiuose organuose bus tinkamai atstovaujamos skirtingų mokomųjų dalykų profesinės bendruomenės. Mokytojo profesiniai interesai dažnai yra ne teritoriniai, o dalykiniai. Todėl būtina numatyti realų dalykinių asociacijų ir profesinių bendruomenių atstovavimą.
Penktas – naujos institucijos sukuriamos administracinės ir finansinės naštos klausimas. Projekte numatyta gana sudėtinga ir perdėm biurokratiška valdymo struktūra, todėl prieš ją kuriant būtina aiškiai įvertinti, kokios funkcijos būtų perimamos iš esamų institucijų, kokių struktūrų ir procedūrų būtų atsisakyta ir ar naujoji sistema iš tiesų sumažintų, o ne padidintų biurokratiją bei viešąsias išlaidas.
Todėl Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų taryba šiuo metu nepritaria siūlomam Mokytojų rūmų modeliui, tačiau tai nėra nepritarimas profesinės savivaldos stiprinimo idėjai. Siūlome tęsti dialogą ir kartu ieškoti tokio modelio, kuris papildytų, o ne pakeistų ar susilpnintų jau veikiančią dalykinių ir profesinių mokytojų asociacijų sistemą. Mūsų nuomone, prieš priimant sprendimą būtina kartu su pedagogų asociacijomis ir profesinėmis sąjungomis išsamiai įvertinti Rūmų funkcijas, atstovavimo modelį, finansavimą, santykį su ŠMSM, NŠA ir savivalda bei mokytojų teisių apsaugos mechanizmus.
Esame pasirengę konstruktyviai diskusijai ir tikime, kad bendromis pastangomis galima sukurti profesinės savivaldos modelį, kuris stiprintų mokytojo balsą, o ne sukurtų dar vieną administracinę struktūrą.